Kaip nugalėti socialinę fobiją - pasakojimas iš pirmų lūpų

Mano reikalai taisosi. Ir žinau kodėl. Keičiu savo vidų, keičiaisi ir vidiniai dalykai. NEĮIMANOMA kažko pasiekti keičiant savo išorinius veiksmus, visada reikia pradėti nuo savo vidaus. Ir aš tai dabar pilnai supratau.

Pasidariau atviresnis, drąsesnis, lengviau reiškiu savo nuomonę ir nesijaučiu teisiamas nuo tada kai supratau, jog nesu blogesnis už kitus. Aš esu toks pat žmogus, toks pat vertingas (vienais ar kitais dalykais) ir turiu tokias pačias teises.

Taigi - vidus. Vidus. Vidus. Ne išorė, bet vidus.

Gerbkite save! Visų pirma šaime parade žengia savigarba…

Aš myliu save, aš esu puikus žmogus! :) Ir dabar aš tuo tikiu.

Ne kartą girdėta, tiesa? Žinoma, kad taip. Tačiau kiek iš Jūsų išspaudžiate iš šio teiginio viską? Vienas iš šimto? Iš tūkstančio? Gal net ir rečiau. Deja dabar, kad ir kaip norėčiau, ir pats negaliu pasigirti, jog sugebu tai padaryti.

Kai susiduriu su kokia nors socialia situacija, mano pirma mintis, jog žmonės iš manęs juoksis, pasirodysiu kvailiu ar nepatenkinsiu jų lūkesčių. Taip ir būna. Visada. Visada, nes aš ESU TOKS SAVO VIDUJE. Ir taškas. Daugiau jokios saviapgaulės.

Viskas pasikeis tik tada, kai pasikeisiu viduje. Lengva pasakyti - sunku padaryti.

Bet visgi, aš esu puikus žmogus ir man niekas nesutrukdys džiaugtis gyvenimu… Jis puikus! :P

Senokai berašiau. Tačiau aš vis dar čia, ir vis dar kovoju su tomis pačiomis problemomis. Nors, žinoma, šiek tiek patobulėjau, lengviau susidoroti su paprastomis situacijomis, kurių anksčiau šiek tiek vengdavau. Ir visa tai pasiekiau tik eidamas savo baimių link, o ne bėgdamas nuo jų.

Man padeda ir toks “sportinis” (na jis iš tikro ne sportinis :)) pyktis - “O kas man neleis to daryt?! Kas turi teisę man įsakinėti?!”.

Dabar pastebėjau, kad man labiau pasireiškia nerimo sutrikimai nei socialinė fobija. odėl gilinsiuosi labiau į tai ir stengiuos visa tai panaikinti. Tačiau galiausiai prieinu prie išvados, kad jau artimiausiu metu reikės kreiptis į gydytojus ir kuo greičiau visą šitą nesamonę užbaigti. Visiems laikams.

Šaunus šūkis - “JUST DO IT”. Bet yra ir dar šaunesnis dalykas - mokėjimas juo vadovautis. Visada įsitikinu, kad viskas būtų puiku jei sugebėčiau kuo dažniau gyventi šiuo šūkiu.

Pastaruoju metu turėjau daug pergalių, nors ir nedidelių, bet man jos reikšmingos. Ir visas jas pasiekiau vadovaudamasis šiuo NIKE šūkiu.

Pastaruoju metu daug mažiau jaudinausi kalbėdamas telefonu, kelis kartus netgi pats skambinau (vienas iš jų - nepažįstamam žmogui), skaičiau knygą balkone, vaikščiojau lauke tiesiog norėdamas susitikti ką nors pažįstamą. Puikus jausmas.

Ir tikrai žinau, kad daug geriau jaučiuosi kai bandau daryti tai, ko bijau, nei tada kai atsitraukiu. Nesvarbu koki būtų rezultatai, bandyti visada yra geriau.  Kiekvienas iššūkis, kad ir koks mažas jis bebūtų, man suteikia stiprybės.

Kaip pastebėjote, įrašų vis mažiau. Taip - reikalai šiek tiek taisosi. Bet nerašiau dar ir dėl to, kad paskutines dvi savaites buvau žiauriai užsiėmęs ir visiai neturėjau laiko prisėsti prie kompiuterio.

Taigi pastebėjau tokį dalyką, kad viskas vyksta galvoje, prisigalvoji tiek visko, taip stipriai viską komplikuoji… Pavyzdžiui, Jūs tik pamanykit,  buvo taip, kad aš buvau trumpam išėjęs iš vienos patalpos, ir į tą laiką kol manęs nebuvo ten atėjo naujų žmonių ir tada man jau buvo labai sunku grįžti, nes reikia pasisveikinti su tais naujais žmonėmis.

Iš karto mintys: kaip ką sakyti ir pan. Kažkoks sukilo jaudulys. Bet pasakiau sau: “Užteks galvoti tokius vėjus”. Pasakiau ir nuėjau. Ir viskas buvo labai šaunu. Niekas manęs nušauti neketino, tiesiog linksmai pasisveikinau ir tiek.

Norint įveikti socialinę fobiją reikia visų pirma susitvarkyti su savo mintimis.

PS: pastebėjau, kad kai buvau labai užsiėmęs daug mažiau galvojau apie socialinę fobiją, dažnai j netgvi visai užmiršdavau. Toks pastebėjimas suteikia peno apmąstymams…

Blemba, net pačiam juokinga - kaip galima jausti nemalonius jausmus, kai išeini išgerti kavos į savo balkoną?! Dar vienas socialinės fobijos požymis - suprantu kad mano baimės yra žiauriai neracionalios, tačiau tai man nei kiek nepadeda. Taiau galiu pasakyti, kad čia, mano balkone:), reikalai taisosi - šiandien labai laisvai pasėdėjau, išgėriau kavos.

Ir buvo smagu. Smagu jaustis laisvam. Smagu mėgautis tyru oru ir… mašinų burzgimu (ech, toks jau tas mūsų Vilnius)! Ir visai nesutrikau, kai pamačiau gatve einant vieną buvusį kursioką, tik labai trumpai akimirkai kažkoks nemalonumo jausmas pradėjo rodytis, tačiau greitai jį nuvijau klausdamas savęs: “Kas jis per vienas, kad galėtų valdyti mano jausmus ir nuotaikas? Neleisiu niekam manęs valdyti!”.

Džiaugiuosi, kad nepasielgiau pagal senąjį elgesio modelį. Ir dar jaučiu, kad nors ir rašau anonimiškai, tačiau pradedu jausti gėdos jausmą, bekalbdamas apie tą savo fakin’ balkoną… :)

Situacija: sėdžiu sau balkone. Ramiai. Saulutė šildo. Ir staiga gatve pamatau einant seną pažįstamą merginą, kurios realiai nemačiau gal apie metus, tik internetu susirašinėjau. O tada jau prasidėjo… Aš tikrai norėjau su ja pasisveikinti, pakalbėti, bet iš kart ją pamačius, mano širdis pradėjo daužytis (ne iš meilės, nepagalvokit :)), atsirado kvailas baimės jausmas.

Tai dar gerai, kad nepabėgau iš balkono. Būčiau pasisveikinęs, jei ji būtų atsisukus. Bet, deja (o gal valio?), neatsisuko.

Kvaila SF :(

Po vakarykščio gana sėkmingo bandymo bent šiek tiek išeiti iš savo komforto zonos, šiandien vėl norėjau ką nors tokio padaryti. Ir padariau. Jau rašiau, kad turiu baimę ar galbūt kažkokį nemalonų jausmą, kai reikia skambinti ir kalbėti telefonu, ypač su nepažįstamais žmonėmis.

Taigi, šiandien sugedo interneto ryšys, neveikė. Anksčiau darydavau taip: laukdavau, kol kas nors kitas iš tinklo paskambins ir praneš apie gedimą. Tačiau šiandien viskas buvo kitaip - paskambinau pats! Ir kalbėjau visai ramiai, nesutrikau.

Tik prieš skambinimą vieną kartą pasirepetavau ką sakysiu… :)

Bet šiaip labai džiaugiuosi, kad nugalėjau pirminį nenorą ir paskambinau. Nes jei būčiau to nepadaręs, mano savigarba būtų kritusi žemyn…

PS: šiandien einu į vieną didelį vakarėlį - pasisėdėjimą, bus daug žmonių, dauguma nepažįstamų, todėl tai man bus nemenkas iššūkis, bet aš tikrai stengsiuos kuo labiau atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką.

Suprantu, kad žymiai greičiau atsikratyčiau socialinės fobijos jeigu kuo dažniau išeičiau iš savo komforto zonos - zonos, kurioje jaučiuosi saugiai, bet dėl to ir esu nepatenkintas savimi. Turėčiau dažniau daryti dalykus, kurių bijau daryti.

Šiandien labai mažu žingsneliu išžengiau iš savo komforto zonos - išėjau į balkoną ramiai pasėdėti, išgerti kavos. Net juokinga, žiūrint iš šalies, kaip toks simple dalykas gali būti sudėtingas. Ogi man taip yra… Kol kas…

Kol sėdėjau žmonių eismas nebuvo didelis, bet pamačiau ateinant dvi iš matymo pažįstamas merginas ir iš karto pradėjau jausti kaip kyla nerimas, pilve kažkas sukasi.. Tiesiog nemalonūs jausmai…

Thanks God, kad sugebėjau nukreipti savo mintis kita linkme ir galvoti, kad esu puikus, kas man gali neleisti išeiti į balkoną ir pasėdėti, kad man nesvarbu ką galvoja manęs nepažįstantys žmonės. Suveikė. O taip, mielieji.

Taigi šis mažas eksperimentas man patiko.

DIE DIE DIE social phobia!

Tikrai būna, kad šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Aš Jums sakau. Reali situacija yra tokia, kad mano grupė universitete yra visa gana normali, tačiau yra keli žmonės, kurie žiauriai nervina ir nepatinka. Ir vis neišmokstu nekreipti į juos dėmesio. Atrodo kas čia yra, bet  iš tikrųjų sunku.

Bet yra ir kitas reikalas - visada, kiekvienoj socialinėj grupėj, būna žmonių, kurie tau (man) nepatiks, erzins ir t.t. Taigi, jų pakeisti neįmanoma, įmanoma tik pasikeisti patiems - reikia kažkaip kitaip sumodeliuoti visą savo mąstymo procesą nukreiptą į tuos žmones.

O kaip Jūs reaguojat į Jums nesvarbių žmonių nuomones apie jus? Mane kol kas tai veikia, galbūt esu vis dar per jautrus…